Kartais tie, kurie myli labiausiai…

Atvažiavo sūnus pas tėvą į kolektyvinį sodą. Pagyveno porą dienų, po to ir sako:

-Tėvai, nugriauk tu savo tą lauko tualetą velniop ir padaryk normalų, viduje, kaip mieste. Gėda gi prieš kaimynus.

– Tu man nenurodinėk. Niekam jis netrukdo, stovi sau sodo pakrašty, ant upės kranto ir niekas jo nemato.

– Nu tėvai, bet tai atsilikimas.

– Ai, atstok…

Na gerai, galvoja sūnus.Vėlai vakare, kada visi sugulė miegoti, jis tyliai užvedė mašiną ir nustūmė tą tualetą į upę. Ryte, pasirodo piktas tėvas:

– Tai tu mano tualetą nustūmei?

– Ne, ne aš.

– Geriau prisipažink. Prisipažinimas pusę bausmės atleidžia. Va kaimyno sūnus obelį nupjovė, prisipažino, ir tėvas jam atleido. Taigi sakyk, tai tu tualetą nustūmei?

– Na aš. Tėvas užsimojo ir kad trenks sūnui į ausį.

– Tėvai, tu ką, pats gi sakei, kad kaimynas atleido sūnui, kai tas obelį nupjovė.

– Kada obelį pjovė, jo tėvas medyje nesėdėjo.