Autobusų stotelėje stovi Petras su žmona ir aštuoniais vaikais, ir aklas senukas su lazdele, kuris taip pat laukia autobuso. Atvažiavo autobusas. Petro žmona iš kart pripuolė prie jo: vieną vaiką įkėlė, antrą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą, aštuntą, pati įšoko… Autobuso durys užsidarė! Ir nuvažiavo autobusas… Petras ir aklasis seneliukas pasiliko. Ką darysi – autobusas paskutinis, daugiau nebebus, teks eiti pėsčiom. Eina abu keliu, o seneliukas vis lazdele – paukšt paukšt… paukšt paukšt… kelio ieško, tikrina kur eit. Ir taip visą laiką: paukšt paukšt… paukšt paukšt… Petras galų gale neiškentė, atsisuko ir sako:
– Klausyk, diedai, tu jau man atsibodai. Eini sau ir vis paukšt paukšt… paukšt paukšt… Ir taip nervai ima, o dar čia tu. Nors kokią gumelę būtum užsidėjęs ant tos savo lazdos, kad nepaukšėtų šitaip!
Seneliukas sako:
– Tai tau reikėjo anksčiau ant galo… gumelę užsidėt! Tai būtume seniai su autobusu nuvažiavę…