Pasidžiaugėt?

– Ai, viskas labai paprasta, daktare. Guliu su meiluže, ramiai taip, nieko neliečiu, tik ją, o čia šast! Bast! Vyras grįžta.
– A! Vyras šaudė.
– Neee… Lekiu pro balkoną, nieko neliečiu, tiktai šast! Bast! Ant milijonieriaus mylimiausio šuns.
– Tai milijonierius šaudė.
– Šaudyt šaudė, bet taip ir nepataikė. Bėgu sau nuogas gatve, nieko neliečiu, girdžiu bast! Kažkas vejasi. Pasirodo, žmogžudys, seksualinis maniakas.
– O šitam ko šaudyt?
– Ne, jis mane tik švelniai dusino. Baikeriai girti tuo metu važiavo pro šalį, tris kvartalus nuo jų bėgom.
– Baikeriai, sakai…
– Ką ten, vaikai dar… Na, maniaką tai jau papjovė, kas buvo, tai buvo.
– Na, tai kas gi šaudė?!
– O jūs klausykit. Užbėgu į komercinę parduotuvę, bandau kokias kelnes susirast, o čia šast! Iššoka sargas.
– Šaudydamas?
– Ne, atsišaudydamas. Paskui mane į parduotuvę plėšikai įgriuvo.
– Tai jie šaudė?
– Ko jie ten šaudys – suguldė ant pilvų ir lituokliu, lituokliu… Gerai, kad sargas prieš mirtį spėjo juos įtikint, kad aš čia pašalinis. Paleido. Išeinu, o priešais graži mergina ir viešbučio beišeinanti. O aš taigi nuogas. Ji tik kapt iš rankinuko pistoletą ir tik pokšt!
– Pataikė?
– Ir dar ne kartą… Tik pistoletas jos dujinis buvo.
– Velniai griebtų, o tai skylė iš kur?
– Pareinu ryte namo pas žmoną. Nuogas, sumuštas ir dar nuo dujų apsvaigęs. Nieko nesiruošiu liet, ir staiga šast! Iššoka uošvė su dvivamzdžiu.
– Pataikė?
– Taip…
– Na, pagaliau!
– Žmonai į užpakalį… Šratais.
– Na, klausyk, tavo vietoj aš pats nusišaučiau…
– Tai kaip jūs manot, kodėl aš čia?