Mes visi žinom…

Grįžta vyras vieną dieną po darbo, o namie – visiškas chaosas, kaip po žemės drebėjimo. Trys jo vaikai grūdasi kieme vis dar su pižamomis, žaidžia purvyne, aplink išmėtytos tuščios maisto dėžutės, kieme visur mėtosi tušti pakeliai ir kitokios šiukšlės. Žmonos automobilio durelės atdaros, kaip ir paradinės namų durys. Šuns niekur nesimato. Įžengęs pro duris pamato … dar didesnę betvarkę. Šviestuvas sudaužytas ir pusiau nutrauktas. Svetainėje visu garsu įjungtas televizorius, įjungtas filmukų kanalas, visuose kambariuose primėtyta žaislų ir įvairių drabužių. Įbėga į virtuvę – kriauklė pilna nešvarių indų, teka vanduo, pusryčių maistas išbarstytas ant spintelių, šaldytuvo durys plačiai atvertos, šuns maistas išpiltas ant grindų, po stalu voliojasi sudaužyta stiklinė, prie lauko durų supilta smėlio krūva. Pagautas nerimo per kelis laiptus užlekia į antrą aukštą, nežiūrėdamas į žaislus besimėtančius po kojomis, išmėtytų drabužių kalnus, žvilgsniu neramiai ieškodamas žmonos. Gal kažkas atsitiko? Ar susirgo? Antrame aukšte jį pasitinka bėgančio vandens garsas, sklindantis iš vonios. Įlekia vidun – visur išmėtyti šlapi rankšluosčiai, muilas putotas ir purvinas, vonioje sumesti žaisliukai. Ant grindų vingiuoja kilometrai tualetinio popieriaus, veidrodis ir sienos išteplioti dantų pasta. Išlėkęs iš vonios, įpuola į miegamąjį ir net atsilošia – žmona kuo ramiausiai drybso lovoje, vis dar su naktiniais ir skaito knygą. Ji pakelia akis, švelniai nusišypso ir paklausia:
– Kaip praėjo diena?
Vyras negalėdamas nė žodžio pratarti, tik suvapa:
– Kas čia šiandien atsitiko?
Ji vėl nusišypso ir sako:
– Žinai, kiekvieną kartą, kai pareini namo, tu klausi, ką gi po galais aš veikiu per dienų dienas?
– Na taip, – įtariai atsako vyras.
– Tai štai, aš šiandien tikrai nieko neveikiau, – atsako žmona.