Na, bent jau ne prie kompo…

Mokytoja klausia Petriuko:
– Petriuk, ką duoda žąsys?
– Kiaušinių!
– Taip, o ką dar duoda?
– Nu, dar kiaušinių…
– Na gerai, Petriuk, aš tavęs kitaip paklausiu. Hmm… Na, Petriuk, o kur tu miegi?
– Ant grindų…
– O ką po galva dedi?
– Batą…
– Na, dar kitaip paklausiu… O kur tavo tėveliai miega?
– Lovoje.
– O ką po galva deda?
– Pagalvę.
– Va va! O kas bus kai papurtysi pagalvę?
– Blakės pasklis…
– Na, o jei dar smarkiau papurtysi?
– Nu, dar daugiau blakių…
– Na, o kas bus jei pagalvę perplėši?!
– Skandalas bus namie, oi skandalas…
– O kas pasklis, Petriuk, kas pasklis?!
– Pūkai!
– Šaunuolis, Petriuk! Na, tai ką duoda žąsys?
– Mmm… Kiaušinių?

Vienatvės jausmas


Moteris prašo gydytojo:
– Na, pasakykite, koks aš gyvūnas…
– Ponia, jūs gi žmogus!
– Na, koks aš žmogus? Ryte keliuosi susivėlusi kaip avis, į darbą lekiu alkana kaip sakalas, įsikimbu į troleibusą kaip beždžionė, važiuoju juo kaip zuikis ir stumdausi jame kaip meška… Kol atvažiuoju, riejuosi su visais kaip kalė, išlipu apipešiota kaip višta, dirbu visą dieną kaip jautis, paskui kaip skalikas lakstau po parduotuves, apsikraunu kaip kupranugaris ir velkuosi namo kaip nuvarytas kuinas. Namie ruošdama vakarienę urzgiu ant vaikų kaip tigras, o ant kaimynų šnypščiu kaip gyvatė. Grįžęs iš darbo vyras klausia: „Katyte, valgis paruoštas?“ Visus pavalgydinu, paguldau vaikus miegoti, pati guluosi. Atėjęs į lovą vyras sako: „Pasitrauk, karve, išsidrėbei kaip kiaulė“. Na, argi aš žmogus, gydytojau?

Pasidžiaugėt?

Operacija. Tragiškas ligonio balsas:
– Daktare, aš, atrodo, nemiegu.
– Negali būti!
Daktaras toliau ruošiasi operaijai.
– Garbės žodis, nemiegu.
– Na baik tu!
Daktaras pjauna.
– Aaaa! Skauda.
– Žiūrėk tu man, tikrai nemiega.
– O ką aš jums sakiau.
– Na, tai tylėk ir kvėpuok savo chloroformą. Duokite jam dar.
– Kaifas! Dar galima?
– Galima.
– O dar?
– Galima. Skelkit jam kirvuku per galvą.
– Geras!!! O dar kirvuku?
– Užteks, per daug priprasi.
– Na, kaip ten, daktare? Žaizda nepavojinga?
– Klausyk, tu man trukdai.
– Galiu ir išeit.
– Gerai jau, gulėk. Nieko čia pavojingo. Kulka kiaurai perėjo, nieko rimto nekliudė. Kas per kretinas į tave šovė?
– O kodėl kretinas?
– Argi taip šaudoma! Reikėjo truputį aukščiau ir kairiau. O kaip viskas įvyko?

Nusipirkau steroidų

Dukra pajuto, kad ji nėščia. Nueina pas motiną ir sako:
– Mama, aš nėščia.
Ta užpykus taria:
– Tai atvesk man tą debilą, kuris tai padarė.
Tuoj dukra skambina savo draugui ir sako:
– Mano tėvai labai pyksta, atvažiuok.
– Gerai, tuoj, – sako bachūras.
Po poros valandų atvažiuoja į kiemą raudonas ferari, iš jo išlipa pasikačialinęs vaikinas su auksiniu roleksu ir didele gėlių puokšte. Nueina prie durų ir paskambina. Atidarius dukrai duris, įteikė jai puokštę. Įėjo jis į namus ir atsisėdo ant sofos, mama atsisėdo priešais jį, duktė šalia mamos, o tėvas už to bachūro atsistojo. Nu tas ir sako:
– Aš labai atsiprašau, kad taip padariau su jūsų dukra, žinau kad blogai pasielgiau, bet jei gims mergaitė – aš jai paliksiu 2 bankus, 2 parduotuves ir 2 milijonus eurų. Jei gims berniukas – aš jam paliksiu 1 banką, 1 parduotuvę ir 1 milijoną eurų. Jei gims dvynukai – aš jiems paliksiu po 1 banką, 1 parduotuvę ir po pusę milijono. O jei įvyks persileidimas…
Tada tėvas padeda jam ant peties ranką ir sako:
– O jei įvyks persileidimas, tu ją pamylėsi dar kartą.

Parašiau laišką Kalėdų seneliui

Sudužus laivui, į negyvenamą salą jūra išmetė vyrą, kiaulę ir šunį. Dienų dienas jie praleido saloje. Kiekvieną vakarą jie visi kartu eidavo žiūrėti saulėlydžio. Kartą taip bežiūrint dangus nusidažė gražia oranžine spalva. Vaizdas buvo toks romantiškas, kad vyrą užplūdo jausmai ir jam kiaulė pasidarė patraukli. Taigi jis ištiesė savo ranką, apkabino ją ir bandė pasibučiuoti. Šuniui tai nepatiko ir jis pradėjo grėsmingai urgzti kol vyras patraukė savo ranką nuo kiaulės. Jie ir toliau stebėjo saulėlydžius, tik nuo to laiko vyras sėdėjo nuošaliau nuo kiaulės.
Vieną dieną, į salą bangos išmetė moterį. Vyras ją rūpestingai gydė, kol ji pasveiko. Ir galiausiai jai pasiūlė prisijungti kartu stebėti besileidžiančią saulę. Tą vakarą dangus vėl nusidažė romantiška oranžine spalva ir vyrą vėl užplūdo tie malonūs jausmai. Jis pasilenkė prie moters ausies ir tyliai jai sušnabždėjo:
– Gal gali pavedžioti šunį?

Mes visi žinom…

Grįžta vyras vieną dieną po darbo, o namie – visiškas chaosas, kaip po žemės drebėjimo. Trys jo vaikai grūdasi kieme vis dar su pižamomis, žaidžia purvyne, aplink išmėtytos tuščios maisto dėžutės, kieme visur mėtosi tušti pakeliai ir kitokios šiukšlės. Žmonos automobilio durelės atdaros, kaip ir paradinės namų durys. Šuns niekur nesimato. Įžengęs pro duris pamato … dar didesnę betvarkę. Šviestuvas sudaužytas ir pusiau nutrauktas. Svetainėje visu garsu įjungtas televizorius, įjungtas filmukų kanalas, visuose kambariuose primėtyta žaislų ir įvairių drabužių. Įbėga į virtuvę – kriauklė pilna nešvarių indų, teka vanduo, pusryčių maistas išbarstytas ant spintelių, šaldytuvo durys plačiai atvertos, šuns maistas išpiltas ant grindų, po stalu voliojasi sudaužyta stiklinė, prie lauko durų supilta smėlio krūva. Pagautas nerimo per kelis laiptus užlekia į antrą aukštą, nežiūrėdamas į žaislus besimėtančius po kojomis, išmėtytų drabužių kalnus, žvilgsniu neramiai ieškodamas žmonos. Gal kažkas atsitiko? Ar susirgo? Antrame aukšte jį pasitinka bėgančio vandens garsas, sklindantis iš vonios. Įlekia vidun – visur išmėtyti šlapi rankšluosčiai, muilas putotas ir purvinas, vonioje sumesti žaisliukai. Ant grindų vingiuoja kilometrai tualetinio popieriaus, veidrodis ir sienos išteplioti dantų pasta. Išlėkęs iš vonios, įpuola į miegamąjį ir net atsilošia – žmona kuo ramiausiai drybso lovoje, vis dar su naktiniais ir skaito knygą. Ji pakelia akis, švelniai nusišypso ir paklausia:
– Kaip praėjo diena?
Vyras negalėdamas nė žodžio pratarti, tik suvapa:
– Kas čia šiandien atsitiko?
Ji vėl nusišypso ir sako:
– Žinai, kiekvieną kartą, kai pareini namo, tu klausi, ką gi po galais aš veikiu per dienų dienas?
– Na taip, – įtariai atsako vyras.
– Tai štai, aš šiandien tikrai nieko neveikiau, – atsako žmona.

Miesto džiunglės

Susirūpinęs vyras atvyksta pas daktarą pasikonsultuoti dėl žmonos negalios:
– Daktare, aš manau, kad mano žmona kursta… Ji niekada neišgirsta, ką jai sakau ir turiu tą patį kartoti kelis kartus…
– Na, – atsako daktaras, – grįžkite namo, atsistokite nuo žmonos tris metrus ir užduokite jai klausimą. Jei ji neišgirs, atsistokite už dviejų metrų ir vėl paklauskite. Jei neatsakys, dar priartėkite per metrą. Taip galėsite nustatyti jos kurtumo lygį.
Vyras grįžo namo ir tiksliai vykdė, ką daktaras jam patarė: atsistojo už trijų metrų nuo žmonos, kuri tuo metu pjaustė daržoves, ir garsiai paklausė:
– Brangioji, kas pietums?
Jokio atsakymo. Jis priėjo vienu metru arčiau ir vėl paklausė:
– Brangute, ką gamini pietums?
Vėl tyla. Jis priėjo dar arčiau. Bet ir vėl jokio atsakymo. Galiausiai susierzinęs priėjo prie pat žmonelės ir jai į ausį suriko:
– Kas pietums, brangioji, aš klausiu?
Ji pažvelgė piktai:
– Viešpatie! Aš tau jau ketvirtą kartą sakau – daržovių troškinys!!!